Gyvenimas yra banguotas: vieną žavią pavasario dieną pasijunti
putotos keteros iškelta taip aukštai, jog atrodo — esi pasiekusi lig
tol uždraustą sferą, kurioje gali gyventi tik dievai, nerūpestingai
mintantys oru ir praplečiantys tavo pasaulio ribų suvokimą, o šis
blykstelėjęs atsiminimas tau taps išganingu vėliau, kuomet ta pati
banga nugramzdins į patį dugną, įtūžusiai čaižydama smiltimis —
memento mori! — ir glūdėsi ten nelaimingas ir priblokštas, net
nesurasdamas žodžių sudejuoti — už žuvį nebylesnis.
O, aš be reikalo pasakiau — už žuvį nebylesnis, kadangi
būtent žuvis papasakojo man šitą istoriją, blyksėdama žvynais ant
mano piršto, o šitą žuvį, galinčią išpildyti bet kokį norą vandenyno
pakrantėje sugavo mano vyras — kaip ir jūs nekenčiantis valdingų
bobų, su auksinės žuvelės pagalba panorusių tapti pasaulio
karalienėmis.
Iš pat pradžių aš atsisakinėjau imti dovanas, bijodama
sielos tingulio ir persisotinimo, nenorėdama tapti išpuošta kalėdine
eglute, kuri tuoj po švenčių išmetama į savartyną, arba neaiškios
kilmės žvėriūkščiu, kurį vedžiojasi savininkas iš miesto į miestą
pasirodyti didžiųjų mugių metu. Bevelijau pati teikti dovanas
kitiems — savo nutaptys paveikslus, megztus šalikus, arba
pagarbiai suadytas kojines, nelaukdama už tai dėkingumo.
Tačiau šiandien, iteikusi vyrui pačią brangiausią dovaną —
naujagimį — atsargiai apklostytu veiduku, kad jo švelnios odos
nepakąstų vasario žvarba, aš pajutau, kaip pati išsivyniojau lyg
kokonas iš visų mane spaudusių sąlyginumų, tapdama rami ir
švelni lyg šilkas po sunkaus šilkverpio triūso … Galbūt tai ir yra ar
taip, manau, jog būtent tai sukėlė jam nenugalimą norą sugauti
man auksinę žuvelę, kuri išpildytų visus mano norus … Ir man
graži ši auksinė žuvelė, suokalbiškai žiūrinti nuo piršto man į
burną, iš kurios turėtų pasigirsti eilinis įsakymas. Auksinė žuvelė
man graži ir tiek, todėl ja aš nepiktnaudžiausiu.
Life is turbulent: once upon a delightful spring day you feel
yourself lifted by the foamy crest of a wave so high that it seems —
for a moment you reach that prohibited sphere in which only gods
can live, carelessly surviving on air alone and broadening your
apprehension of the limits of the world, a glittering reminiscence that
will be salutary for you later, when the same wave submerges you,
down to the bottom, in a white rage whipping up sand — memento
mori! — and you lie there miserable and stunned, not even finding
words for lament — more mute than the fish.
Oh, I tell this unnecessary tale — more mute than the fish,
because it was the fish that told me this story, its scales glistening on
my finger, and the fish, which has the power to fulfill any wish my
husband has caught on the seacoast — who like you hates ambitious
women, who want with the help of the golden fish to become queens
of the world.
From the very beginning I have been refusing gifts, afraid of
laziness of soul and excess, unwilling to turn into a decorated
Christmas tree that soon after the holiday is tossed into the dump, or
a little beast of dubious origin, toured by its owner from town to town to
perform during the season of great fairs. I wanted instead to
give presents to others — drawings I had made, scarfs I had knitted,
or carefully darned stockings, not waiting until thanksgiving to
present them.
But today, giving my husband the most precious gift — a
newborn — his tiny face gently covered so that the harsh February
wouldn’t bite his tender skin, I have felt myself unspooled like a
cocoon from all the conditions that bound me, becoming calm and
tender like silk after the difficult toil of the silkworm… Maybe this is
an essence of woman’s nature, but am I the one to judge? Somehow
I think this arouses in him an irresistible desire to catch me a golden
fish that would fulfill all my wishes… And this golden fish is
beautiful to me, gazing from my finger toward my lips from which
will issue my next command. But the golden fish is beautiful to me
and that’s enough, I will not abuse it.
Translated from the Lithuanian into English by the author and H. L. Hix